Pelnytis duonai padeda nelegalus...

Kepti kibinus ir juos išvežioti užsakovams - verslas, iš kurio galima pragyventi. Bet tik tuomet, jeigu tas verslas nėra įteisintas.

Tai savo kailiu pajuto 38 metų karaimas Emilis ir 32 metų Aušra.

Ir Emilis, ir Aušra užsiima išvežiojamąja prekyba pačių iškeptais kibinais. Abu turi savo klientų ratą. Ir abu dar nėra įteisinę savo verslo.

Legalizuotis jiems trukdo mokesčių našta arba nepakeliami higienos reikalavimai. Aušrą tokios veiklos imtis privertė gyvenimas: būtinybė išlikti, išmaitinti keturis vaikus.

Emilį - įgimtas pomėgis sukiotis virtuvėje.

"Širdis šokinėja iš džiaugsmo, kai žmonės gardžiuojasi valgydami mano iškeptus kibinus. Noriu, kad vilniečiai, su kuriais sostinėje kartu gyvena tiktai 250 karaimų, paragautų mūsų maisto", - Emilis jaučiasi atliekąs ir švietėjišką misiją.

Ir Emilis, ir Aušra kibinus kepa patys savo namuose. Jie atsakingi ir už visą gamybos procesą.

Pirmieji užsakovai - draugai

Aušra kibinus pradėjo kepti prieš dvejus metus, kai ketvirtajam jos vaikui buvo pusė metų.

"Kam gimdai vaikus? Sau ar valstybei? Jei gimdai, tai ir galvok, kaip juos išlaikyti", - vienos sostinės seniūnijos socialinės rūpybos skyriaus darbuotojos žodžiai Aušrai išmušė žemę iš po kojų.

Tą kartą ji taip ir nesužinojo, kokių išmokų galėtų gauti kaip daugiavaikė motina. Todėl gelbėjosi pati. Jos verslas prasidėjo tada, kai kibinais (iškeptais be svogūnų, nes tik tokie patinka vaikams) pavaišino kaimynes.

"Kokie skanūs! Pardavinėk!" - paakino moterys.

Aušra, turinti daug pažįstamų, ryžosi. Pakako keleto skambučių draugėms, ir jos nupirko per 100 kibinų.

Užsakymų ėmė daugėti. Būta vieno kito mėnesio, kai moteris skaičiavo po 3000 litų pelno.

Persekioja ir baimė

Iš pradžių suktis virtuvėje Aušrai padėjo vyresnieji vaikai ir jos pačios motina, daugybę metų pati dirbusi Trakų kibininėse.

Vėliau Aušra viską ėmė daryti pati - pirkti produktus, kepti, išvežioti užsakymus. Vaikams prižiūrėti ji samdė auklę. Moteris kibinus pardavinėja pigiau nei, pavyzdžiui, oficialiai dirbančios Trakų kibininės. Ji neslepia: dirbti neoficialiai - nesaugu, bet kada kas nors gali paskųsti.

Prieš porą metų moteris ketino įsteigti kibinų kepyklą. Susirado ir patalpas, bet nespėjo įgyvendinti planų. Užklupus sunkmečiui užsakymų ėmė mažėti. 2009-ųjų sausį ir vasarį jų visai nebebuvo.

Ir dabar ji neskuba. Mat įsteigus įmonę reikėtų patalpų - tektų išeiti iš namų. Taip pat reikėtų reklamos.

"Viena visur nesuskubčiau. Reikėtų ir auklę samdyti, ir pagalbininkės virtuvėje.

Kibinų savikaina padidėtų, tad juos tektų pabranginti. Ar sunkmečiu brangesnius kas nors pirktų?" - abejojo Aušra.

Jai nereikia sukti galvos dėl privalomojo sveikatos draudimo įmokų. Moteris, auginančias du ir daugiau nepilnamečių vaikų, apdraudžia valstybė.

Pats priima ir užsakymus

"Mano močiutė, kuriai per 90 metų, prieš valgydama kibinus visada paklausia, su kokia jie mėsa. Ji, kaip tikra karaimė, pripažįsta tik avieną ir jautieną", - pasakojo Emilis.

Bet vyras taikosi prie užsakovų poreikių. Jis kepa kibinus su kiauliena, vištiena, kalakutiena, taip pat kopūstais, varške.

Šio darbo jis ėmėsi prieš penkis mėnesius grįžęs iš Londono, kur bene septynerius metus dirbo tarptautiniame maisto chemijos koncerne.

"Seniai puoselėju idėją įkurti savo parduotuvę, kurioje prekiaučiau kibinais išsinešti.

Prieš pusantrų metų buvau išsirinkęs jai patalpas, sutaręs su banku dėl finansavimo. Buvome parengę pirkimo ir pardavimo sutartį.

Bet šeimininkas ėmė ir pardavė tas patalpas kitam", - prisiminė Emilis.

Šiuo metu vyras pats - telefonu arba internetu - priima užsakymus. Pats kas rytą nuperka produktų. Pats kepa kibinus ir pats juos nugabena užsakovams.

Vilniuje konkurencijos jis sakė nejuntąs.

"Trakuose tikrų karaimiškų kibinų tėra poroje kavinių", - patikino Emilis. Visur kitur - maitinimo įstaigų tinklams priklausantis verslas. Jis įsitikinęs: ten, kur prasideda masinė gamyba, nebelieka kokybės.

Problema - patalpos

"Tai, ką darau, - mano svajonių darbas. Bet kol kas negaliu keisti veiklos. Ne mokesčiai būtų problema, o patalpos.

Didžiausia problema - surasti kavinei tinkamas patalpas, ir dar tinkamoje vietoje. Bute įsirengti kepyklą - jokių galimybių", - sako Emilis, dabar kibinus kepantis paprastoje virtuvėje, įrengtoje bute.

Šis vyras nesijaučia esąs skolingas valstybei: mokesčius sumoka vienoje viešojo maitinimo įstaigoje dirbdamas puse etato.

Verslui rengėsi ketverius metus

Ingrida Spakovskaja

Trakuose esančio restorano "Kiubėtė" savininkė

"Turėjau savo žemės Trakuose: restoraną "Kiubėtė" statėme joje. Rengiant pastato projektą buvo numatyta, kad tai bus komercinės paskirties patalpos. Inžinierius projektuotojas turėjo parengti atskirą virtuvės projektą. Jame ir buvo atsižvelgta į visus viešojo maitinimo įmonėms keliamus higienos normų reikalavimus.

Pavyzdžiui, vienas reikalavimų - tam tikras kriauklių skaičius virtuvėje. Tai pagrįsta: atskirose kriauklėse turi būti plaunami indai, daržovės, mėsa ir kt.

Tam tikrų reikalavimų keliama ir vėdinimo sistemoms.

Baigus statinį, teko gauti Maisto ir veterinarijos tarnybos bei Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos leidimus. Reikėjo patvirtinti ir gaminių receptūras.

Nuo projektavimo pradžios iki statybų pabaigos praėjo ketveri metai. Viskas užsitęsė, nes pastatą statėme patys, savo jėgomis.

Man nebuvo sunku įvykdyti viešojo maitinimo įmonei keliamus reikalavimus, nes pati esu virėja technologė. Penkiolika metų dirbau senojoje Trakų kibininėje.

Dabar savo restorane dirbu jau penkerius metus, bet per tą laiką neuždirbome pelno."