Politologas: dėl apatijos kalta...

Stephenas J. Farnsworthas, JAV politikos mokslų profesorius bei buvęs žurnalistas, teigia, kad postsovietinės visuomenės problema - visuotinė apatija.

Dėl to esą kalta ir žiniasklaida, apie politiką rašanti tik kaip apie sportą ir nesigilinanti į procesus. Pasak jo, kai referuojami tik ministerijų pranešimai ir nerašoma žmonėms apie jų problemas, piliečiai jaučiasi ignoruojami, o politikai - neatsakingi.

S. J. Farnsworthas priduria, kad naujų demokratijų ir Amerikos žiniasklaida turi daugiau panašumų, nei gali iš pirmo žvilgsnio pasirodyti. "Valdžia bet kurioje šalyje siekia kontroliuoti informaciją, o kiekvienos šalies žurnalistai laužo tokias taisykles, ieško alternatyvių informacijos šaltinių", - sako Lietuvoje apsilankęs politologas.

Dešimtmetį dirbote reporteriu. Kodėl šią profesiją iškeitėte į politikos mokslus?

Visada patiko žurnalisto darbas, tačiau vienas iš nuviliančių dalykų buvo tas, kad nuo vienos istorijos prie kitos, nuo vienos temos prie kitos reikia persiorientuoti labai greitai. O mintis, kad turėsiu pakankamai laiko, sakykime, parašyti knygą ar studijuoti nuosekliau ir giliau, - viliojo.

Dirbdamas akademinį darbą, daugiausiai dėmesio skiriate politikos ir žiniasklaidos sąveikai. Kas labiausiai domina?

Labiausiai domina tai, kaip žurnalistai nušviečia valdžios darbus. Manau, piliečiams tikrai svarbu gauti patikimą informaciją, kuri padėtų suprasti, ką valdžia veikia. Tačiau kiekviena valdžia ne visada suinteresuota pasakyti, ką iš tikro ji veikia: bus sakomi tik dalykai, kuriuos norima, o kitos istorijos detalės - nutylimos. Taigi daugiausiai rašau apie tai, kaip žiniasklaida nušviečia valdžią.

Kaip žiniasklaida rašo apie vadžią?

Nors daugiausiai tyrinėju JAV žiniasklaida ir politiką, bet galiu teigti, kad labiausiai domimasi lėkštais dalykais, pavyzdžiui, kas pirmauja apklausose ir panašiai. Manau, kalbėti apie politiką kaip apie sportą, o ne apie tikrai svarbius sprendimus, pakeisiančius visuomenės kryptį, trumparegiška. Šiuo požiūriu net ir brandžios demokratijos šalių žurnalistai turėtų kur tobulėti.

Minėjote, kad valdžia siekia kontroliuoti pranešimus apie save. Kaip šis mechanizmas veikia?

Naujausioje savo knygoje "Spinner in Chief" rašiau apie tarp reporterių ir valdžios visada vykstantį karą dėl to, kaip istorija turi būti papasakota. Valdžia siekia, kad būtų papasakota ši, o ne kita istorija, o reporteriai nori matyti, ką liko padaryti, pavyzdžiui, ar įgyvendinti visi rinkimų pažadai. Šioje vietoje dažniausiai yra praraja.

Be darbo universitete konsultuojate Ukrainos, Gruzijos, Azerbaidžano, Armėnijos žurnalistus. Ką dažniausiai jiems patariate?

Vienas dalykų, kurį sakau savo kelionėse, yra tas, kad tų šalių ir JAV žurnalistika turi daugiau panašumų nei gali iš pirmo žvilgsnio pasirodyti. Valdžia bet kurioje šalyje siekia kontroliuoti informaciją, o kiekvienos šalies žurnalistai laužo tokias taisykles, ieško alternatyvių informacijos šaltinių. Su šiuo iššūkiu susiduria ne tik jaunos demokratijos, o karas tarp valdžios ir žurnalistų - globalus.

Kaip skiriasi postsovietinės erdvės tikrovė ir Jūsų lūkesčiai, perkeliant savo patirtį į tuos kraštus?

Suprantama, kiekvienos šalies žurnalistai geriausiai išmano savo visuomenės specifiką, geriausiai žino, ko nori redaktoriai, ir turi reaguoti į supančią tikrovę. Dažniausiai kalbu apie galimybes, kaip tą pačią istoriją galima pranešti šiek tiek kitaip, aktualiau ir paprasčiau.

Tiek Lietuvoje, tiek visur kitur, ypač ekonomiškai sudėtingu laikotarpiu, reikia padaryti daugiau su mažiau lėšų. Todėl ir kalbu apie galimybes kaip šiomis aplinkybėmis galima rašyti tiriamąją žurnalistiką.

Visos istorijos rašymas gali užtrukti labai ilgai, o redaktorius dažniausiai nenori tam skirti tiek laiko, todėl reikia iš mažų istorijų po truputį dėlioti bendrą vaizdą (tiriamajam darbui visąlaik galima rasti valandą ar dvi, tačiau vargu ar jūsų redaktorius tokiam darbui laisvai skirtų, sakykime, savaitę).

Jeigu, jūsų žodžiais tariant, karas tarp valdžios ir žiniasklaidos yra globalus, kokios yra pagrindinės problemos, su kuriomis susiduria žurnalistai?

Kalbu apie žurnalistiką, kaip būdą prižiūrėti valdžią. Tai tikrai svarbu vystant pilietišką visuomenę. Žurnalistams į pasaulį reikia žiūrėti iš apačios į viršų. Ne tik rašyti savo šaltiniams ar ministerijoms, apie kurių darbą pranešame, bet reikia rašyti žmonėms, kurie gyvena mieste, kaime, bendruomenėje. Reikia rašyti, kaip valdžia atstovauja jų interesams.

Ar galėtumėte patikslinti, su kokiomis problemomis dažniausiai susiduriama postsovietinėje erdvėje?

Mano manymu, viena didžiausių blogybių, kurias sukūrė sovietmetis, yra jausmas, kad paprastiems žmonėms niekas nesvarbu ir jie neturi ką pasakyti. Vienas iš dalykų, kuriuos gali padaryti žurnalistai, - ir tai nėra brangu - yra rasti būdą, kaip tokiems žmonėms atsidurti publikuojamose istorijose.

Tai gali būti taip pat paprasta, kaip nueiti į rajoną, kuriame negyveni, nebūtinai skurdesnį. Kalbėdamas su kitais miesto gyventojais sužinai jų problemas ir dalykų, kurių nesužinosi savo vietinėje parduotuvėje.

Bent mano geriausi tiriamosios žurnalistikos straipsniai neatsirado "iš viršaus", idėjos buvo pasufleruotos "apačioje", piliečių, kurių niekas nesiklausė. Rašant iš tokios perspektyvos, manau, išeina geresnis žurnalistinis darbas, nes rašai apie tai, ką žmonės nori žinoti. Taip pasakoma, kad ne tik mums rūpi paprasti žmonės, bet ir duodamas signalas valdžiai, jog žmonėms nėra nusispjauti.

Konkretūs dalykai, pavyzdžiui, kad kaimynystėje yra nesaugu gyventi, užterštas oras ir panašiai, priverčia diskutuoti ir tai daug labiau suprantama nei valdžios samprotavimai, ar vienai programai nustatyti 50 ar 60 mln. biudžetą. Vien tai paprastai nėra įdomu, tačiau kai šių svarstymų kontekste pasirodo konkretus pavyzdys, įdomu ne tik skaitytojui, bet ir politikas, jei jis pakankamai gudrus, bandys išspręsti problemą ir laimėti balsus.

Jei taip būtų kalbama žiniasklaidoje, politikai būtų priversti elgtis taip, kad paprasti gyventojai juos suprastų.

Gera žurnalistika turi būti aktuali, svarbi ir prieinama. Kuo daugiau žmonių susipažįsta su tokia žurnalistika, tuo tokia žurnalistika taps aktyvesnė. Kuo ji bus aktyvesnė, tuo politikai turės būti atsakingesni.

Šiandien žurnalistika visame pasaulyje išgyvena ne pačius geriausius laikus. Ar apsimoka redakcijoms imtis tokių temų, o gal labiau apsimoka kitokia, ne tokia švari žiniasklaida?

Arčiau žmonių esančios istorijos žmonėms visada bus įdomesnės. Jie renkasi informacijos priemonę su tokiomis istorijomis, o ne kitokią. Tai pritrauks skaitytojų, o kartu finansiškai apsimokės ir redakcijoms.

Jei nebus pinigų, nebus geresnės žurnalistikos, o neesant galimybės vertinti ir klausti - tai, ką daro žurnalistai - bus tikras iššūkis ne tik redakcijoms išgyventi, bet ir visuomenei, nes neprižiūrima valdžia dažniausiai veikia prieš viešąjį interesą.

Kuo daugiau informacijos paviešinama, tuo labiau politikai yra priversti elgtis tinkamai. Paviešinus skandalingą informacija kažkas keičiasi, kažkas atsistatydina, kažkas viešai sugėdinamas, kažkoks politikas nebus perrinktas. Tai labai svarbu darant visuomenę geresne.

Tai ypač svarbu šalyse, kurios nėra labai turtingos. Labai svarbu, kad pinigai būtų panaudoti pačiu tinkamiausiu būdu: visuomeninėms ligoninėms, mokykloms ir panašiai. Kuo mažiau pinigų, tuo pavojingiaum, jei jie yra švaistomi.

Tačiau, jei politikai nebus atidžiai prižiūrimi, kils panašūs skandalai kaip Didžiojoje Britanijoje (Didžiosios Britanijos Bendruomenių rūmų pirmininkas Michaelas Martinas buvo priverstas atsistatydinti, kai dienraštis "Daily Telegraph" detaliai aprašė, kaip politikai tūkstančius svarų mokesčių mokėtojų pinigų išleido butų remontui, pornografiniams filmams ar žirgų priežiūrai - lrt.lt)