Graikijos skolų krizė skaldo euro...

Euro zona išgyvena giliausią krizę nuo sukūrimo pradžios. Graikijos skolų problemos ne tik nusmukdė bendros Europos valiutos euro kursą, bet ir sukėlė abejonių dėl tolesnės monetarinės sąlygos ateities.

Kai kurie ekspertai pažymi, kad krizė Graikijoje iš esmės suskaldė euro zoną į dvi stovyklas. Dalis šalių pasisako už pagalbos Graikijai suteikimą ir atmeta galimybę Graikijai kreiptis į Tarptautinį valiutos fondą (TVF).

Kitos šalys, priešingai, yra įsitikinusios, kad Graikija turi pati spręsti savo problemas, o tuo atveju, jei Atėnai ir toliau nesilaikys euro zonos taisyklių, Graikija turėtų būti išmesta iš euro zonos.

"Šie visi ginčai iš esmės prasidėjo nuo pat euro zonos sukūrimo, tačiau iškilo tik dabar, praėjus dešimtmečiui po sąjungos sukūrimo", – pažymi vienas iš garsiausių Europoje eurointegracijos ekspertų Thomas Klau.

Su šiuo teiginiu sunku nesutikti. Besikuriant euro zonai, didžiosios Europos šalys tikrai turėjo skirtingų tikslų. Vokietija pritarė euro zonos kūrimui tik su sąlyga, kad euras bus tokia pat stabili ir stipri valiuta, kaip ir Vokietijos markė. Be to euro zonos prioritetai, Berlyno nuomone, turi būti žema infliacija ir griežtas biudžeto taisyklių laikymasis.

Vokiečiai primygtinai reikalavo, kad Europos centrinis bankas (ECB) nebūtų politiškai įtakojamas, o jo pagrindinis tikslas būtų kainų stabilumas regione. Be to, tuomet vienas iš įtakingiausių centrinių bankų regione – Bundesbankas – įspėjo, kad be ryžtingos politinės ir ekonominės politikos regionas bus pažeidžiamas.

Šiek tiek kitokių tikslų turėjo Prancūzija. Iš pradžių Paryžiui euro zona buvo politinis projektas, kuris turėjo padėti Europos regioną iškelti į naują plėtros lygį. Prancūzija norėjo stabilaus, bet lankstaus euro, kurio kursą reguliuotų finansų ministrai. Paryžius norėjo, kad būtų sukurta "Europos ekonominė vyriausybė", kuri taptų atsvara ECB.

Galiausiai vokiečiai gavo stiptų eurą, nepriklausomą ECB ir griežtas visų euro zonos šalių biudžeto politikos reguliavimo taisykles. Prancūzijai teko tenkinti atsiradusia Ministrų Taryba, kuri teoriškai gali priimti sprendimus dėl valiutų politikos, tačiau tuo niekada neužsiima.

Dešimt metų euro zona didžiavosi savo finansų ir valiutos stabilumų, žema infliacija ir mažomis palūkanų normomis visose zonos šalyse. Tačiau Graikijos skolų problemos nubraukė visus zonos pasiekimus atskleisdamos silpnąsias vietas ir trūkumus ir faktiškai suskaldė euro zoną į dvi stovyklas.

Vokietija Atėnų atžvilgiu užėmė gana griežtą poziciją: vokiečiai atsisako padėti skolų spąstuose atsidūrusiai Graikijai, o kai kurie šalies politikai net ragina pašalinti Graikiją iš euro zonos.

"Berlynas mano, kad "tinginiai graikai kelia grėsmę finansinei gerovei, kurią sukūrė darbštūs vokiečiai", – ironizuoja Europos užsienio santykių tarybos atstovas Ulrickas Gerotas. Vokietija pataria Atėnams kreiptis į TVF. Tuo tarpu Prancūzija mano, kad kreipimasis į fondą yra "pažeminimas visai euro zonai".

Nesutarimų tarp Berlyno ir Paryžiaus kelia ir tai, ką reikėtų daryti su šalimis, kurios reguliariai pažeidžia euro zonos taisykles. Vokietija siūlo kovoti su tokiomis šalimis atimant iš jų finansinę nepriklausomybę arba iš viso šalinant tokias šalis iš euro zonos. Prieš savaitę Vokietijos kanclerė Angela Merkel paragino sukurti mechanizmą, kuris leis šalinti šalis iš euro zonos.

"Ateityje į Europos sutartis būtina įtraukti punktą, kuris leis už bausmę šalinti iš euro zonos šalis, kurios ilgą laiką nesilaiko sąjungos taisyklių", – sakė Vokietijos vyriausybės vadovė.

Tuo tarpu Paryžius laikosi visiškai priešingos pozicijos. Jau ne kartą prancūzai, kurie, tiesą sakant, patys nėra labai disciplinuoti, ragino padėti Graikijai pinigais. Tiesa, ekspertai pažymi, kad tokiu atveju Graikijai turės padėti Vokietija, nes Prancūzija neturi pinigų.

Be to, Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy kategoriškai pasisako prieš tai, kad Graikija kreiptųsi pagalbos į TVF.

"Euro zonai priklausanti valstybė, kurią puola spekuliantai, turi sulaukti kitų euro zonos šalių pagalbos", – mano N. Sarkozy.