Receptas nuo krizės: leisti, o...

"Kai kas sako, kad krizė baigėsi, bet žmonėms, kurie negali gauti darbo, taip neatrodo", – pareiškė Nobelio premijos laureatas Josephas Stiglitzas.

J. Stiglitzas – vienas labiausiai gerbiamų ir cituojamų ekonomistų pasaulyje. Jis dažnai laikomas savotišku pranašu. 66 metų Kolumbijos universiteto Niujorke profesorius dar gerokai prieš finansų pasaulio griūtį perspėjo apie artėjantį sistemos krachą.

Finansininkams – apynasris

J.Stiglitzas nėra iš tų, kurie siūlo iš krizės gelbėtis susiveržiant diržus.

Atvirkščiai, anot profesoriaus, ekonomikai skatinti pinigų nereikia gailėti, o kad JAV atsigautų, net neužteks valdžios jau išleistų 787 mlrd. dolerių – laikas naujai pinigų injekcijai.

"Jei ekonomika silpna – leisk pinigus, bet labai protingai.

Daryk ilgalaikes investicijas, kurios skatina ekonomikos augimą", – tokius receptus ekonomikai gydyti siūlė J.Stiglitzas per susitikimą Tarptautinių santykių taryboje Vašingtone.

Profesorius pliekė bankus, kurie lošė rinkose tarsi kazino, o sąskaitą pateikė mokesčių mokėtojams.

Tarsi išgirdęs J.Stiglitzo kritiką ketvirtadienį JAV prezidentas Barackas Obama galiausiai pateikė siūlymą užmauti apynasrį bankų veiklai investiciniuose fonduose, įvesti apribojimus bankų dydžiui ir jų prekybos operacijų apimčiai, taip siekiant išvengti finansinių krizių.

Tądien kartu su ekspertais ir pasaulio žiniasklaidos atstovais "Lietuvos ryto" žurnalistė dalyvavo pokalbyje su J.Stiglitzu apie globalinės ekonomikos dabartinę padėtį ir ateities viziją.

Nedirba kas penktas

Profesoriau, gal galėtumėte apibūdinti, kaip, jūsų akimis, šiuo metu atrodo pasaulio ekonomika?

Akivaizdu, kad, palyginti su 2008-ųjų rudeniu, ekonomika atsigauna. Bet nemanau, kad kas nors apibūdintų šiandienę padėtį kaip galingą atsigavimą. Oficialiai recesija JAV gal ir baigėsi, nes šalies bendrasis vidaus produktas pradėjo augti.

Tačiau jeigu pažiūrėsime, kaip jaučiasi daugelis žmonių, pamatysime, kad krizės pabaiga dar toli – jie nerimauja dėl savo verslo, prekybos, darbo vietų.

Nors oficialiai nedarbo lygis JAV yra apie 10 proc., šis skaičius neatspindi realybės. Į bedarbių statistiką yra neįtraukti tie, kurie neieško darbo, o daugybė nuleido rankas praradę viltį. Taip pat neįskaičiuoti tie, kurie dirba puse etato, nes nieko geresnio ne gavo.

Tikrasis bedarbių skaičius JAV siekia daugiau nei 19 procentų. Kas penktas amerikietis negauna darbo, o tai – tikrai labai rimta padėtis.

Kiek užtruks, kol viskas susidėlios į savo vietas? Ekonomika dar neauga tiek, kad būtų sukuriama pakankamai darbo vietų.

Kai 1997–1998 m. krizė krėtė Korėją, ji greitai atsigavo dėl eksporto. Tačiau dabar duobėje yra ir Europa, ir JAV, ir kiti, todėl iš krizės eksportu neišbrisime. Kaip mėgstu pajuokauti, mūsų prekyba su Marsu dar nepakankamai išplė tota.

Ir kaupė rezervą, ir investavo

Kinijos ekonomika riaumodama juda pirmyn ir jau baiminasi dėl infliacijos, taip pat naujo burbulo. Kodėl ten padėtis yra kitokia nei JAV ir Europoje?

Pirmiausia kinai perskaitė mūsų vadovėlius ir gerai išstudijavo makroekonomiką. (Juokiasi.) Jie vadovavosi idėja, kad ekonomikos augimui reikia valstybės investicijų.

Viena svarbiausių – greitaeigių traukinių sistema, o tai padarys nemažą įtaką šalies ekonomikos geografijai.

Užtenka prisiminti, kaip pirmasis tarpžemyninis geležinkelis pakeitė JAV ekonomiką (šie traukiniai XIX amžiaus pabaigoje sujungė rytinę ir vakarinę JAV pakrantes. – Red.).

Kitas svarbus aspektas – santaupos. Ne viena Rytų Azijos šalis kaupė atsargas, nes suvokė, koks nestabilus pasaulis. Tos valstybės žinojo, kad apsidrausti – jų pačių atsakomybė.

Vienos šalies premjeras man atvirai pasakė: "Mokyklą baigėme 1997-aisiais" (tais metais vyko Azijos finansų krizė. – Red.). Azija jau pasimokė, ką reiškia neturėti rezervų.

Taip pat pasimokė ir Rusija. Pakalbėkite su bet kokiu Rusijos pareigūnu ir išgirsite, kad jei prieš krizę šalis nebūtų turėjusi tų 600 mlrd. dolerių rezervo, būtų grįžusi į 1998-uosius, kai vyko vadinamoji rublio krizė.

Bet svarbiausia valstybėms – surasti balansą tarp taupymo ir investavimo.

Išlaidauti ir mažinti skolas

Kalbate apie tai, kad vyriausybė turėtų leisti pinigus socialinėms programoms ir taip skatinti vartojimą. Ką pats darytumėte, jei vadovautumėte JAV?

Svarbiausias kriterijus – gera pinigų leidimo programa.

Daug kas nerimauja dėl didėjančios JAV skolos ir biudžeto deficito. Tačiau išlaidavimas būna kelių rūšių. Pavyzdžiui, pinigai, skirti Afganistano ar Irako karams, negrįžta į JAV ir jokio ekonomikos augimo neskatina. Dažnai netgi samdomi užsienio rangovai.

Bet yra ir ilgalaikių investicijų. Ne kiekvienas projektas tampa aukso gysla, bet investicijos į infrastruktūrą, švietimą ateityje atsiperka. Esu apskaičiavęs, kad užtenka vos 6 proc. pelno nuo išlaidų, kad per ilgą laiką nacionalinė skola imtų mažėti ir iš karto būtų skatinama ekonomika.

Pagalba skolininkams

Kokie turėtų būti svarbiausi tolesni žingsniai?

Dabar valdžia turi spręsti du dalykus. Pirma, JAV laikas išleisti naują sumą ekonomikai skatinti. Nuo pat pradžios sakiau, kad 787 mlrd. dolerių yra per mažai, o ūkio gaivinimo planas negerai sukurptas. Tačiau jis buvo naudingas. Yra skeptikų, kurie kalba, kad nedarbo lygis šalyje vis tiek didžiulis. Tačiau be pinigų injekcijos jis būtų dar didesnis.

Kitas dalykas, kuriuo turi užsiimti Kongresas, – spręsti būsto paskolų problemą. Valdžia išgelbėjo bankus nuo pragaišties, bet tai buvo tas pat, kai mirštančiam ligoniui atliekamas kraujo perpylimas, tačiau nesustabdomas vidinis kraujavimas. Bankuose tai buvo būsto paskolos.

Tikėtina, kad 2010 metais reikalai tiktai blogės, namų neteks 2,5-3 mln. žmonių, o tai – daugiau nei pernai. JAV yra labai geras bankroto įstatymas įmonėms, kai bankrutavusi kompanija gali toliau gyvuoti ir išlaikyti žmonių darbo vietas.

Esu panašaus įstatymo namų savininkams šalininkas. Net ketvirtadalis namų savininkų JAV skęsta – jų paskola banke didesnė negu turto vertė. Mes turėtume gelbėti šiuos žmones. Įmanoma priversti bankus nurašyti skirtumą, kad žmonės išsaugotų namus.

O kas buvo padaryta? Buvo išgelbėti bankai. Jie pratęsė negalintiems mokėti paskolos grąžinimo laikotarpį, tačiau tai reiškė tik naują pasipelnymą, o žmogus toliau skęsta.

Gelbėjant bankus buvo tikimasi, kad tai paskatins skolinimą mažam ir vidutiniam verslui, kuris yra pagrindinis darbo vietų kūrėjas, tačiau ir tai neįvyko.

Pavojų kelia per dideli bankai

Kaip priversti bankus vėl dalyti paskolas?

Įstatymai turi būti sukurti labai atsakingai. Valstybė skolino pinigus bankams faktiškai be palūkanų ir tikėjosi, kad tai padės skatinti ekonomiką, bet niekas nedrįso įpareigoti bankininkų dalyti paskolų smulkioms ir vidutinėms Amerikos įmonėms.

Užuot tai darę, bankai pasiėmė pinigus ir nusprendė investuoti Brazilijoje, Kinijoje ar kitose perspektyviose rinkose. Šios šalys jau skundžiasi, kad į jas vėl plaukia spekuliatyviniai pinigai, kurių jos nenori, nes joms nereikia dar vienos krizės.

Šalys tai jau patyrė, pasimokė, todėl dabar turi įvedusios griežtesnę bankų priežiūros ir monetarinę politiką negu JAV.

Ar reikia keisti JAV bankų reguliavimo politiką ir kaip tai daryti?

Ekonomistai nesutaria dėl daugybės dalykų, tačiau visi sutinka, kaip svarbu keisti bankų reguliavimo sistemą. Jei pažiūrėtumėte į dabartinę struktūrą, pamatytumėte, kad ji tiesiog skatina bankus imtis rizikos.

Pavojų kėlė ir tie bankai, kurie tapo tokie dideli, kad žinojo, jog valstybė bet kuriuo atveju neleis jiems žlugti. Todėl jie ramiai galėjo lošti ir taip bandyti uždirbti. Jei ne – vis tiek sąskaitą apmokės mokesčių mokėtojai.

Europa šioje srityje yra nepralenkiama. Ten suvokiama, kad bankų veiksmai kelia riziką visai ekonomikos gerovei. Anglijos bankas tiesiai šviesiai sako, kad "jei esi per didelis, kad griūtum, vadinasi, esi per didelis, kad apskritai egzistuotum".

Reikia griežtinti reikalavimus

Kaip išvengti ekonomikos burbulų ir jų sprogimo ateityje?

Šios krizės metu tarsi mantra tapo Federalinio banko (JAV centrinis bankas. – Red.) aiškinimai, kad negali nuspėti burbulo, kol jis nesusprogsta. Bet iš tiesų visos taisyklės yra kuriamos netikrumo stadijos. Pakako įvertinti padėtį nekilnojamojo turto rinkoje ir paanalizuoti statistiką.

Namų kainų ir atlyginimų santykis didėjo ten, kur to anksčiau niekada nebuvo. Juk realus žmonių uždarbis 2007 metais mažėjo. Tiesą pasakius, vidurkis buvo mažesnis nei 1999-aisiais! Tuo tarpu nekilnojamojo turto kainos veržėsi per stogą.

Nereikia turėti daktaro laipsnio, kad suvoktum, jog tai greičiausiai virs problema. Blogiausia, kad sistema leido bankams skolinti žmonėms maksimalias sumas su mintimi, kad palūkanų normos nekils. Bet jei norma yra vienas procentas, mažai šansų, kad ji dar sumažės.

Kai žmonės nebegalėjo išlaikyti turto, o tokių atsirado daugybė, namų kainos krito, ir burbulas sprogo. Sutinku, kad niekada negali būti įsitikinęs, kas yra burbulas, o kas – ne. Tačiau yra daugybė priemonių, kaip slopinti riziką.

Nebūtina griebtis jungiklio ir viską išjungti, bet galima didinti pradinio įnašo reikalavimus, griežtinti skolinimo standartus, kontroliuoti kapitalo prieaugio mokesčius, kad būtų atbaidyti speku liantai.

Tikrai netrūko priemonių, kurias buvo galima panaudoti, ir išvengti to, ką turime dabar.

Biografijos datos ir faktai

* Garsus ekonomistas Josephas Stiglitzas gimė 1943 metų vasario 9 dieną JAV, draudimo agento šeimoje.

* 2001 metais jis gavo Nobelio premiją ekonomikos srityje, pelnė kitų mokslininkams skirtų apdovanojimų Amerikoje ir Švedijoje.

* Šiuo metu Kolumbijos universitete dėstantis J.Stiglitzas daktaro disertaciją apgynė iš statistinių pajamų ir gerovės diferenciacijos tyrimų.

* Viena svarbiausių J. Stiglitzo darbo krypčių – nuodugni perėjimo iš socializmo į kapitalizmą analizė, vykusi daugelyje šalių, taip pat ir Lietuvoje.